Kasmet gruodžio 3-ioji ateina su tais pačiais žodžiais: įtrauktis, lygiavertis dalyvavimas, teisės, galimybės.
Ir vis dėlto, ši diena vis dar skamba kaip pažadas, o ne kaip realybė. 🤷‍♀️

Negalia nėra „tema“, apie kurią galima kalbėti tik kartą per metus. Tai yra kasdienybė žmonių, kurie dirba, mokosi, kuria šeimas, svajoja, pavargsta, jaučia kaltę, jaučia pyktį – kaip ir visi. Tik jiems dažniau tenka kovoti ne su savo negalia, o su sistema, kuriai „kitoks“ žmogus vis dar atrodo kaip išskirtinis atvejis, o ne norma. 💭

Apie darbą ir orumą

Mes vis dar gyvename šalyje, kurioje klausimas „Ar žmogus su negalia gali oriai dirbti?“ dažnai skamba labiau retoriškai ir demonstratyviai, nors iš tiesų atskleidžia, kiek visuomenėje dar trūksta supratimo, o svarbiausia – ryžto keisti situaciją.
Tačiau, tuo pat metu, jis atskleidžia ir esminį klausimą: ar darbas yra žmogaus prigimtinė teisė, ar privilegija? ⚖️
Ar darbdaviai turi realius įrankius, ar tik gražias rekomendacijas?
Ar institucijos padeda, ar tik administruoja?
Ar žmogus su negalia turi būti dėkingas už galimybę dirbti, ar turi teisę dirbti oriai?

Nes orumas – tai žinoti, kad tavo vieta komandoje yra tikra, o ne formali.
Kai darbe tavęs nevertina pagal tai, kas tau sunku, o pagal tai, ką tu moki.
Kai tu esi komandos dalis ne todėl, kad organizacija nori „atrodyti įtrauki“, o todėl, kad tavo darbas turi vertę. 🌱

Apie sistemą, kuri vis dar kalba apie žmones, o ne su jais

Lietuvoje apie negalią dažniau kalbama iš institucinės perspektyvos: priemonės, procentai, pažymos, biudžetai. 📄
Tačiau retai paklausiama paprasto dalyko: „O ko jums iš tikrųjų reikia?“ 🤔

Sisteminė įtrauktis prasideda nuo to, kad darbo aplinka tikrai leistų žmogui su negalia dirbti pilnavertiškai. Kad būtų atsižvelgta į jo poreikius, sudarytos sąlygos visapusiškai dalyvauti organizacijos / įmonės veikloje ir kad parama būtų ne tik formali, bet ir veiksminga.

Apie tikrą dalyvavimą, ne reprezentaciją

Tarptautinė žmonių su negalia diena dažnai virsta pranešimais, kuriuose sakoma: „Turime užtikrinti lygias galimybes!“.
Tačiau už jų dažnai slepiasi realybė, kurioje žmogus vis dar turi įrodinėti, kad jis yra „pakankamai darbingas“, „pakankamai motyvuotas“, „pakankamai vertas“. 🧱

Įtrauktis nėra tada, kai darbo rinkos sistemoje atsiranda naujas projektas.
Įtrauktis prasideda tada, kai organizacija ar įmonė realiai įdarbina žmogų su negalia — ne todėl, kad reikia, o todėl, kad organizacijai ar įstaigai RŪPI. 🤝

Ir čia kyla esminis klausimas: ką mes iš tikrųjų vadiname orumu?

Ar orumas yra tik suteikta galimybė, ar įgimta teisė?
Ar tai instituciniai pažadai, ar kasdieniai sprendimai darbo rinkoje?
Ar tai tik viešai deklaruojama tolerancija, ar nuoširdus pripažinimas?

Manau, jog orumas pasireiškia labai paprastai: tai jausmas, kai žmogus su negalia darbo vietoje yra vertinamas už savo gebėjimus, o ne tik už savo būklę.
Kai jis matomas kaip savo srities profesionalas, o ne kaip „praktikoje pasitaikanti išimtis“. 👤✨

Pabaigai

Gruodžio 3-ioji nėra šventė.
Tai lakmuso popierėlis parodantis mūsų suvokimą, kas yra lygiavertė visuomenė.

Ir, galbūt, šiandien verta paklausti savęs: ar mes kuriame visuomenę, kurioje žmogus su negalia gali gyventi paprastą, normalų, žmogišką gyvenimą — be nuolatinio aiškinimosi ir savo teisės būti įrodinėjimo? 🌍💙